Antikos ženklai.

Antikos ženklai ·       Kas yra Prokrusto lova? – matas, rėmai, į kuriuos bandoma ką nors prievarta įsprausti. Senovės graikų mitologijos personažas Prokrustas – plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir juos guldydavęs į savo lovą; tiems, kuriems lova būdavo per trumpa, jis nukirsdavęs kojas, o tiems, kuriems lova būdavo per ilga, kojas ištempdavęs.

·      Kas yra Ezopo kalba? – užmaskuotas minčių dėstymo būdas, alegorinis pasakymas arba pasakojimas. Ezopas, legendinis senovės graikų pasakėtininkas, gyvenęs VI a. pr. Kr., buvo vergas. Kadangi apie daugelį dalykų laisvai, atvirai kalbėti jam buvo pavojinga, jis dažni kalbėdavo alegoriškai, pasakėčios forma.

·      Kas yra Nesantaikos obuolys? – ginčo, nesantaikos priežastis. Šį aforizmą pirmąkart pavartojo romėnų istorikas Justinas (II a.). Pelėjas ir Tetidė, Achilo tėvai, pamiršo į savo vestuves pakviesti nesantaikos deivę Eridę. Eridė labai įsižeidė ir ant puotos stalo numetė auksinį obuolį, ant kurio buvo užrašyta „Pačiai gražiausiai“. Kilo didelis ginčas tarp trijų deivių: Heros, Atėnės ir Afroditės. Ginčo teisėju buvo išrinktas jaunuolis, vardu Paris, Trojos karaliaus Priamo sūnus. Paris atidavė obuolį jį papirkusiai Afroditei, kuri už tai padėjo jam pagrobti Spartos karaliaus Menelajaus žmoną Eleną, ir dėl to kilo Trojos karas.

·      Kas yra Lauro vainikas? – vainikas, nupintas iš lauro šakelių, nuo antikos laikų šlovės, pergalės ar taikos simbolis, kilęs iš graikų mitologijos. Apolonas pamatęs Dafnę, medžio nimfą, įsimylėjo, bet ją sužeidė Eroto abejingumo strėlė, ir ji pabėgo išsigandusi Apolono. Apolonas vijosi Dafnę, Penėjo dukterį, kuri jį atstūmė. Apolono aklą meilę sukėlė Eroto strėlė, kuris tai padarė pavydėdamas Apolono meistriškumo valdant lanką. Erotas taip pat tvirtino, kad jį erzino Apolono dainavimas. Dafnė prašė pagalbos savo tėvo, upės dievo Penėjo, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris Apolonui tapo šventas.

·     Kas yra  Damoklo kardas? – nuolat gresiantis pavojus. Šis posakis kilęs iš senovės graikų padavimo, kurį papasakojo Ciceronas savo veikale „Tuskulo pašnekesiai“. Damoklas, vienas Sirakūzų tirono Dionisijo I Vyresniojo (432–367 pr. Kr.) favoritų, ėmė pavydžiai apie jį kalbėti kaip apie laimingiausią iš žmonių. Norėdamas pavyduolį pamokyti, Dionisijas jį pasodino į savo vietą. Puotos metu Damoklas pamatė, kad virš jo galvos ant ašuto kabo aštrus kardas. Dionisijas paaiškino, jog tai – emblema tų pavojų, kurie jam kaip valdovui nuolat gresia, nors jo gyvenimas ir atrodo esąs laimingas.

·     Kas yra  Orfėjas? – graikų mitologijoje yra žymiausias menų atstovas, turėjęs didelę įtaką Graikijos istorijai. Jis buvo graikas iš Trakijos, jo garbei buvo vykdomos misterijos, kurių turinys nėra žinomas. Nuo VI a. pr. m. e. jis laikomas žymiausiu Antikos poetu ir muzikantu, citros išradėju ir lyros patobulintoju. Savo muzika jis galėjęs ne tik nuraminti laukinius žvėris, bet ir perkelti medžius bei uolas ar net sustabdyti upių tėkmę. Kaip muzikantas jis keliavo kartu su argonautais ieškoti aukso vilnos. Kartais jis apibūdinamas kaip vienas iš civilizacijos pradininkų, išmokęs žmoniją medicinos, rašto ir žemės ūkio.

·     Kas yra  Ikaro skrydis? – per didelis pasipūtimas, pasitikėjimas savimi. Pagal graikų mitą, Dedalas įvykdė nusikaltimą, o jį nuo bausmės išgelbėjo karalius Minojas. Dedalas pastatė Minotaurui garsųjį labirintą. Bet Minojas Dedalą laikė it kalėjime. Todėl Dedalas pasidarė sau ir savo sūnui Ikarui sparnus iš plunksnų, sulipdęs jas vašku. Pasinaudodami tais sparnais, Dedalas ir Ikaras išskrido iš Kretos salos. Kai jie skrido virš Egėjo jūros, Ikaras nepaklausė tėvo draudimo ir per daug priartėjo prie saulės. Saulė ištirpino vašką, sparnai iširo ir Ikaras nuskendo jūroje. Ta jūra dabar pavadinta Ikaro vardu.

·     Kas yra  Minotauro labirintas? – jūrų dievas Poseidonas sukūrė vandenyno gelmėse nuostabaus grožio jautį ir išvedė jį į krantą, įsakęs Minui paaukoti šį gyvulį dievams. Tačiau apimtas godulio Kretos karalius pasiliko dailųjį gyvulį. Supykęs Poseidonas sukėlė Mino žmonai, karalienei Pasifajai, nesveiką meilę jaučiui. Ji susiporavo su jaučiu. Netrukus pasaulį išvydo šios meilės vaisius – siaubinga pabaisa Minotauras: pusiau žmogus, pusiau jautis. Minas įkalino Minotaurą viename garsiausių mitologinių statinių – požeminiame labirinte. Pakliuvusiam į šį labirintą žmogui beveik nebuvo vilčių rasti kelią atgal – įmantriai suraizgyti posūkiai ir aklavietės visiškai paklaidindavo nelaimėlį, be to, labirinto gūdumoje dar tykojo žmogėdra Minotauras.

·     Kas yra  Odisėjas? – graikų mitologijoje Laerto ir Antiklėjos sūnus, Itakėje ir aplinkinėse salose gyvenusių kefalėnų karalius, Penelopės vyras, Telemacho tėvas, Trojos karo didvyris. Odisėjas buvo vienas iš nesuskaičiuojamų valdovo dukters Helenės jaunikių, bet Helenei ištekėjus už Menelajo pasirinko jos pusseserę Penelopę. Odisėjas yra svarbus Homero „Iliados“ ir pagrindinis „Odisėjos“ herojus. „Odisėjoje“ aprašoma jo dešimt metų trukusi kelionė į namus po Trojos karo. Odisėjo figūra atspindi laikotarpį, kai achajai pradėjo keliauti jūra, laivai išplaukdavo į ilgas keliones ir jų įgulos ilgam prarasdavo ryšį su artimaisiais. Panaši į Odisėjo istorija yra ir keltų literatūroje.

·      Kas yra Sizifo darbas? – sunkus, nepabaigiamas, beprasmis darbas. Sizifas – senovės graikų mitų personažas – Korinto karalius, nusikaltęs dievams. Atvykus mirties dievui Tanatui, Sizifas klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės nustojo mirti. Dzeusas atsiuntė karo dievą Arėją, kuris Tanatą išlaisvino. Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų požemio dievams. Atėjęs pas Hadą, jis paprašė jį leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas negrįžo. Galiausiai Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai tik viršūnė būna jau netoli, akmuo išsprūsta jam iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl viską turi pradėti iš naujo.

·      Kas yra Achilo kulnas? – žmogaus silpnybė, sužeidžiama vieta. Graikų mitologijoje Achilas – vienas stipriausių ir narsiausių didvyrių, išaukštintas Homero „Iliadoje“. Po Homero šį mitą mini romėnų rašytojas Giginas. Pasak jo, Achilo motina, jūrų deivė Tetidė, norėdama sūnaus kūną padaryti nepažeidžiamą, panardino jį į šventąją Stikso upę. Kadangi jinai laikė sūnų už kulno, tad vanduo jo nepalietė ir kulnas liko vienintelė Achilo sužeidžiama vieta. Ten jį mirtinai ir sužeidė Pario strėlė.

·     Kas yra  Prometėjo ugnis? – žmogaus sieloje deganti šventoji ugnis, neblėstančios pastangos pasiekti aukštų tikslų moksle, mene, visuomeninėje veikloje. Pats Prometėjas – žmogaus orumo, didybės sumbolis. Graikų mitologijoje jis – vienas iš titanų, pavogęs iš Olimpo ugnį ir išmokęs žmones ja naudotis. Dzeusas, supykęs ant Prometėjo už tai, kad jis pakirto žmonių tikėjimą dievų galybe, įsakęs Hefaistui (ugnies dievui ir kalvystės globėjui) prikalti Prometėją prie uolos, kur atskridęs erelis kasdien lesdavo jo kepenis, o jos per naktį vėl užgydavusios. Vėliau Heraklis išvadavo kankinį.

·     Kas yra  Pandoros skrynia? – nelaimių, didžių vargų šaltinis, visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų. Pandora – senovės graikų mitų personažė. Ji buvo visų dievų ir deivių apdovanota moteris, kurią dėl Prometėjo pavogtos ugnies supykęs Dzeusas pasiuntė žmonėms. Pandorą visi mylėjo, nežinodami, kad ji buvo Dzeuso jiems skirtas prakeiksmas. Kartą Pandora iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė indą (Pandoros skrynią), kuriame buvo visos žmonių nelaimės, ir išleido jas. Pasipylė ligos, vargas ir kančia. Inde liko tik viltis. Pandora ją irgi išleido, kad ši guostų žmoniją.