Ar pritariate minčiai, kad kančia leidžia pajusti būties pilnatvę?

Kančia – neigiamų emocijų (nesėkmės, baimės, skausmo, gėdos ir kita) sukelta subjektyvi būsena, skaudūs išgyvenimai, sunkumai. Kančios neįmanoma reguliuoti savo noru, tačiau ji turi didelę reikšmę žmogaus gyvenime. Tik per kančią žmogus suvokia savo gyvenimo galimybes. Sunkumų nepatiriantis individas apmarinimas dvasiškai, tenkinasi paviršutiniškais gyvenimo malonumais, šlovina hedonizmą. Tuo tarpu individas, jausdamas kančią, save dvasiškai ugdo ir stiprina, tačiau ji taip pat sudaro sąlygą suvokti realybę.

            Kančia vysto žmogaus dvasią. Patirdamas sunkumus žmogus suvokia daugiau apie save, kadangi jis dažniau permąsto savo poelgius, analizuoja jausmus, nes vis ieško naujų būdų, kaip sustabdyti begalinį skausmą. Tuo pačiu, daug galvodamas žmogus auga, bręsta, tampa atviresnis sau. Nenuostabu, jog tas, kuris gyvena kančioje, labiau vertina ir jam džiaugsmą keliančius dalykus, geriau suvokia jų reikšmę. Apie kenčiantį žmogų rašė V. Mykolaitis – Putinas - vienas savičiausių XX a. lietuvių rašytojų. Jis savo garsiajame psichologiniame intelektiniame romane „Altorių šešėly“ aprašo pagrindinį veikėją Liudą Vasarį, kuris susiduria su rimta dvilypumo problema. Liudo kančia kasdien vis stiprėja kai jis suvokia, jog kunigystė yra ne jam. Tačiau į gilius apmąstymus linkęs veikėjas atranda sau reikalingą prieglobstį kūryboje – jis pradeda rašyti įvairius tekstus, taip išliedamas savo mintis, kurių seminarijoje niekam negali išsakyti. Nors jo kūriniai niūrūs, atspindintys slogią Liudo nuotaiką ir skausmą, rašydamas jis apie save supranta daugybę prieš tai nepastebėtų dalykų. Kūryba, prasidėjusi iš kančios seminarijoje, veikėjui ateityje suteikia daug naudos. Taigi, kančia grūdina žmogų, tobulina jo asmenybę.

            Kančia konsoliduoja žmogų. Žmogus privalo susitaikyti su tuo, kad kančia yra neišvengiama gyvenimo dalis. Silpni žmonės palūžta, stiprūs pajunta norą toliau gyventi. Būtent toks žmogus yra parodomas XX a. vid. lietuvių poeto Balio Sruogos memuarų knygoje „Dievų miškas“. Tai knyga, kurioje atsispindi rašytojo išgyvenimai nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje, kitaip dar vadinamu „Dievų mišku“. Nei vienas žmogus, esantis lageryje, nesulaukdavo pasigailėjimo - visus mušdavo, kankindavo. Negana to, kad esesininkai naudodavo fizinę jėgą, jie žmones palauždavo ir morališkai: juos laikė menkavertėmis būtybėmis, kurie privalėdavo paklusti pareigūnų valiai ir atiduoti jiems pagarbą. Toks kančios persmelktas gyvenimas Balį Sruogą lageryje tik stiprino, nes vienintelis jo pasipriešinimo ginklas buvo į visą tai žiūrėti su aštria ironija. Tai padėjo rašytojui išgyventi nežmogiškas sąlygas ir tikėti tuo, kad kančia anksčiau ar vėliau baigsis. Taigi, kančia priverčia žmogų susidurti su kritinėmis situacijomis ir pasinaudoti moraliniu ginklu, kad naštą ant savo kankinio pečių jam taptų įmanoma atlaikyti.

            Kančia veda žmogų link jo gyvenimo susivokimo, susipratimo. Romėnų filosofas stoikas Liucijus Anėjus Seneka savo patarle „Per kančias į žvaigždes“ (lot. „Per aspera ad astra“) bei XX a. vid. amerikiečių romanistas Ernestas Mileris Hemingvėjus citata „Viskas, kas mūsų nenužudo, daro mus stipresnius“ mums pasako, jog teisingu bei sėkmingu keliu mus nukreipia sunkūs darbai, kančia, su kuriais reikia mokėti susidoroti. Tačiau šiuolaikinis žmogus nesugeba pasiekti žvaigždžių, nes bijo išbandymų ir nesėkmės. Lietuvių išeivijos rašytojo modernisto Antano Škėmos psichologiniame intelektualiniame autobiografiškame romane „Balta drobulė“ pavaizduojama, kaip Antanas Garšva, kūrinio pagrindinis veikėjas, po daugybės nesėkmių suvokia, kad vien kūryba nėra svarbiausia, reikia atsikratyti jausmo, lyg ruoštumeisi „naujiems gyvenimams.” Toks suvokimas ateina per vėlai, nes poetą ištinka priepuolis ir jis išprotėja. Bet ta visiškos būties pilnatvės minutė yra verta patirtų kančių. Romano situacija primena rašytojo paskutinę dieną prieš automobilio katastrofą, kai Škėma tarė, jog trokšta dar ilgai gyventi. Tiek iškentėjęs Amerikoje ir išgyvenęs atskirtį nuo tėvynės, Škėma norėjo toliau džiaugtis būtimi. Taigi, iš tiesų kančia padeda susitaikyti su būties tiesa.             Viską apibendrindamas teigiu, jog kančia, nors ir skausminga, yra žmogaus gyvenime naudinga būsena. Ji leidžia individui suvokti, kas jis toks yra, padeda apmąstyti visa, ką jau yra išgyvenęs, bei leidžia jam dvasiškai konsoliduotis.