Biblijos ženklai

  Uždraustas vaisius – tai Edeno sode augantis vaisius, kurį Dievas įsako žmonijai nevalgyti. Biblijos istorijoje Adomas ir Ieva suvalgo vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio ir yra ištremti iš Edeno. Ši frazė paprastai reiškia bet kokį pasitenkinimą ar malonumą, kuris laikomas neteisėtu ar nedorovingu.

·       Pasaulio medis – tai didžiulis medis, kuris palaiko dangų, taip jį sujungdamas su žemiškuoju pasauliu ir per savo šaknis požemio pasaulį.

·       Kryžius – Krikščionybės simbolis, kuris simbolizuoja šventąją trejybę, dieviškumo ir pasaulio sankirtą.

·       Abelis ir Kainas – pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos sūnūs. Vieną kartą abu broliai išėjo Dievui aukoti atnašų. Abelis buvo geras, todėl Dievas jo auką mielai priėmė. Kaino auką Dievas atmetė, nes jis buvo nedoras. Dievui priėmus tik Abelio auką, Kainas labai supyko ir iš pavydo nužudė savo brolį. Tai padaręs, Kainas neatgailavo dėl savo nuodėmės, todėl Dievas jį nubaudė: Kainas turėjo iki mirties klajoti po žemę ir niekur negalėjo rasti sau ramybės.

·       Klaidžiojimas dykuma –  nepasitenkinimas išbandymais, netikėjimas į Dievą.

·       Pažadėtoji žemė – Biblijoje minima žemė, Dievo pažadėta dovanoti izraelitams. Dievui pašaukus Abramą palikti savo gimtąjį kraštą, vienas jam pažadėtų dalykų buvo naujas kraštas, t. y. – nauja žemė. Vėliau nusakoma ir jos ribos: nuo Egipto upės ligi didžiosios upės – Eufrato, nuo dykumos ligi Libano ir nuo Eufrato upės iki Viduržemio jūra. Biblijoje pabrėžiama, kad iš tiesų ši žemė priklauso Dievui, o izraelitai tėra įnamiai, kuriems leidžiama joje gyventi, kol laikysis Dievo jiems duotų įstatų ir nesulaužys Sandoros, kitaip bus nubausti ir iš Pažadėtosios žemės išblaškyti.

·       Juozapato slėnis – slėnis, kuris Biblijoje įvardijamas kaip paskutinė vieta, kur Dievas teis tautas, kurios susirinks į šį slėnį.

·       Babelio bokštas – padavimas, kuris paaiškina skirtingų kalbų atsiradimą pasaulyje. Pasak jo, po pasaulio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba. Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, tačiau buvo už tai nubausti − jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas. Biblijoje Babelis lieka nuodėmės miestu, nuodėmės simboliu.

·       Pasaulio tvanas – didelio masto potvynis, kuris buvo Dievo bausmė už žmonių nuodėmes.

·       Nojaus arka – laivas, kurį pastatė Dievo įsakytas Nojus, kad išgelbėtų savo šeimą ir pasaulio gyvūnus nuo pasaulinio tvano.

·       Balandis – taikos, vilties, tikėjimo, meilės, užuojautos ir nekaltumo simbolis.

·       Abraomas ir Izaokas – pasakojimas iš Biblijos apie Abraomo paklusnumą Dievui. Dievas liepia Abraomui paaukoti savo sūnų Izaoką ir vos Abraomui nenužudžius savo sūnų jį pertraukia Dievo pasiuntinys.

·       Mana iš dangaus – netikėta Dievo dovana. Kai žydai pabėgo per dykumą, valgio metu Viešpats siuntė jiems valgį, kuris atrodė kaip balti grūdai, kurie kiekvieną rytą, išskyrus šeštadienį, uždengia žemę. Jis buvo surinktas iki vidurdienio, kitaip jie galėjo ištirpti saulėje.

·       Dovydas ir Galiotas – pasakojimas, kaip žmogus, iš kurio tikimasi, kad pralaimės, nugali stipriausią. Galiotas –  milžiniškas beveik trijų metrų filistinas, įpratęs būti nugalėtoju. Jis pasisiūlė Izraelio kariams stoti su juo į dvikovą. Tuo metu Izraelio karių stovykloje buvo Dovydas, kuris įprastai yra piemuo. Jis pasirinko upėje penkis nugludintus akmenis ir vieną jų sviedė svaidykle ir pataikė Galiotui į kaktą. Šis mirė ir Dovydas, nukirtęs filistino galvą, nunešė ją į Jeruzalę.

·       Saliamonas – Biblijoje aprašomas kaip pats turtingiausias ir išmintingiausias Izraelio karalystės karalius, valdęs po tėvo Dovydo. Jis tik senatvėje, nepaklausęs Dievo, tapo Izraelio karalystės susiskaldymo priežastimi. Siekdamas savo tikslų, jis nesibjaurėjo nei niekšybėmis, nei žmogžudystėmis: Saliamonas įsakė nužudyti savo brolį Adoniją, bičiulį karo vadą Joabą, ištrėmė kunigą Abiatarą ir t. t.

·       Sūnus palaidūnas – Pasakojimas apie tėvą ir jo du sūnus. Jaunesnysis sūnus tėvo paprašo savo palikimo dalies, tačiau šis sūnus yra palaidūnas, kuris iššvaisto savo turtus ir galiausiai tampa beturtis. Todėl jis grįžta namo tuščiomis rankomis supratęs savo klaidą ir ketina maldauti, kad tėvas priimtų jį atgal į tarną. Sūnaus nuostabai tėvas jo neniekina, o sugrįžta su švente ir sutiktuvių vakarėliu.

·       Erodas – Judėjų karalius (nuo 47 pr. m. e.); pasak Naujojo Testamento, išgirdęs apie išpranašauto mesijo (Jėzaus Kristaus) gimimą jis pajuto pavojų sostui ir todėl liepė išžudyti visus Betliejaus miestelio ir jo apylinkių berniukus iki dvejų metų amžiaus.

·       Jordanas – Jordano upėje Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų Kristų.

·       Paskutinė vakarienė – paskutinis valgis, kurį Evangelijos pasakojimuose Jėzus dalinosi su savo apaštalais Jeruzalėje prieš nukryžiavimą. Paskutinę vakarienę krikščionys mini ypač Didįjį ketvirtadienį. Paskutinė vakarienė suteikia Eucharistijos, dar žinomos kaip „Šventosios Komunijos“ arba „Viešpaties vakarienės“, Rašto pagrindą.

·       Judo pabučiavimas –  klastingas, išdavikiškas, veidmainiškas poelgis, išdavystė.

·       Erškėčių vainikas – skausmo ir patyčių simbolis krikščionybėje. Jį nupynė kareiviai ir uždėjo Jėzui Kristui ant galvos. Liepė jam nešti kryžių.

·       Golgota – vieta netoli Jeruzalės, kur būdavo vykdomos mirties bausmės ir kur, pasak Naujojo Testamento, buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus.

·       Apokalipsė – sąvoka, reiškianti paslapties, nežinomos didžiajai žmonijos daliai, atskleidimą privilegijuotiems asmenims, dažniausiai per angelus.

·       Trijų karalių dovanos: Ø  Smilkalai – Kasparo dovana. Jie simbolizuoja šventumą, išmintį ir dieviškąją palaimą; Ø  Mira – (aromatiniai sakai, naudoti ligų bei žaizdų gydymui, senėjimui stabdyti, kūnų balzamavimui) – Baltazaro dovana. Ji simbolizuoja gyvenimą ir žemiškąją egzistenciją. Ø  Auksas  – Merkelio dovana. Ji simbolizuoja garbę, turtus ir galią. Dar manoma, jog dovanos simbolizuoja Kristaus prigimtį: auksas yra dovana karaliui, smilkalai – Dievui, o mira – mirtingajam.