Feodalizmo pagrindiniai bruožai: viešpatavimo ir pavaldumo santykiai, hierarchija, ekonominė sistema

Feodalizmas – tai viduramžiams būdingas santykių tarp individų tipas. Jam atsirasti itin padėjo musulmonų, vikingų, vengrų įsiveržimai į Europą ir Frankų imperijos byrėjimas. Feodalizmo socialinės organizacijos pagrindas - priesaikos būdu tarp senjoro ir jo pavaldinio vasalo sudaryta sutartis. Vasalas senjorui pasižadėdavo ištikimai tarnauti ir laikytis visų leninių įsipareigojimų. Ši ceremonija vadinosi omažo aktu. Senjoras vasalui mainais suteikdavo investiturą - teisę valdyti žemės valdą, vadinamą beneficija, arba lenu.

Nuo VIII a. susidarė palanki situacija vasaliteto santykiams klostytis. Tada įvyko pokyčių karyboje. Ligi tol raiteliai buvo lankininkai ir iečių svaidytojai. Nuo šiol jie tapo riteriais, buvo įsprausti į šarvus ir apginkluoti ilgomis duriamosiomis ietimis. Norint išlaikyti arklį, įsigyti šarvus ir ginklus, reikėjo didelių pajamų. Be to, reikėjo daugiau įgūdžių valdyti ginklus. Todėl norintys turėti karių senjorai aprūpindavo savo vasalus žemės valdomis. Atsidėkodamas vasalas ėjo karo tarnybą.

Pagrindinė vasalo pareiga buvo suteikti senjorui karinę pagalbą, o reikalui esant, ir materialinę (pvz., išpirkti iš nelaisvės), posėdžiauti senjoro taryboje ir dalyvauti jo teismuose. Vasalai mokėdavo senjorui mokes- čius įvairiomis progomis, pvz., senjoro sūnaus ar dukters vestuvių proga. Senjoro pareiga buvo ginti vasalą ginklu ir teisme, sudaryti tinkamas sąlygas naudotis lenu, suteikti pakankamai žemės. Mirus vasalui, jo lenas turėjo vėl sugrįžti senjorui, tačiau X a. lenai tapo paveldimi - vyriausiasis sūnus paveldėdavo tėvo leną.

Kiekvienas senjoras galėjo turėti kelis ar keliolika vasalų, sudariusių leninę grupę. Atskiros leninės grupės buvo tarpusavyje susijusios: vienos lenų grupės senjoras kitoje galėjo būti vasalas ir pan. Tokiu būdu susiformavo feodaline hierarchija. Šioje hierarchijoje karalius teoriškai buvo vyriausiasis senjoras, tačiau praktiškai valdė tik savo tiesioginius vasalus. Jis sunkiai priversdavo paklusti tuos asmenis, kurie nebuvo jam tiesiogiai pavaldūs. Taip išaugo vasalų galia savo žemėse, išplito tarpusavio karai dėl įtakos ir turtų.

Feodalizmas buvo iš esmės Karolingų reiškinys, tačiau išplito ir kitur - Anglijoje, vokiečių žemėse, Centrinėje Europoje, iš dalies Italijoje. Jis buvo susijęs su ekonomine dvarų sistema. Dvaras - tai žemės valda, ar o valdoma senjoro, kurioje dirbo valstiečiai. Valstiečiai ir senjorai taip pat buvo susiję tarpusavio ryšiais: senjoras gynė valstiečius, o valstiečiai jam dirbo. Laisvieji valstiečiai prarasdavo asmeninę laisvę, dėl bado pasiduodami senjoro globai ar kitomis aplinkybėmis. Valstiečiai kelias dienas per savaitę turėjo dirbti dvaro žemę, mokėjo už naudojimąsi žeme, malūnu ir kt. Bažnyčiai valstiečiai mokėdavo dešimtinę.