Kaip pasikeitė kaimas?

Kaimo gyvenimas Lietuvoje nusmuko dėl prarasto ryšio su gamta dėl žmonių pasikeitusių vertybių. Pokario Lietuvoje dauguma gyventojų gyveno vis dar kaimiškose teritorijose. Iki to laiko šios valstybės piliečiai pasižymėjo agrariniu gyvenimo būdu. Viena iš pagrindinių kaimo savybių – gamtos apsuptis. Anksčiau lietuviai ir gamta buvo nedalomi, kadangi gamta žmones įkvepia ir teikia ramybę. Lietuviams kaimas buvo dvasingumo ir bendruomeniškumo šaltinis, tačiau visa tai pradėjo grimzti po tam tikrų pokyčių. Vienas ryškiausių iš jų tapo lietuvių iniciatyva kirsti miškus, kas, anot XIX a. vidurio lietuvių Romantizmo poeto Antano Baranausko, prilygsta tautos naikinimui. Tai mes regime vieno žymiausių XX a. vid. Lietuvos rašytojų, prozininkų, išeivio Mariaus Katiliškio (tikrasis vardas Albinas Marius Vaitkus) epiniame realistiniame romane „Miškais ateina ruduo“. Kūrinyje vaizduojami tarpukario Lietuvoje, Basiuliškių kaime gyvenantys lietuviai, turintys netradicinę vertybę – materializmą. Į mišką pradėta žiūrėti kaip į žaliavą, kuria galima būtų prekiauti, kas visiškai sunaikina žmonių dvasingumą ir juos padaro nemoraliais. Kūrinyje vykdoma iškirstų miškų ir krūmynų plotų reikalaujanti melioracija, kuri siejama su dvasine erozija (degradacija, nykimu). Pasak kritikės Violetos Kelertienės, Katiliškis potekstėjė norėtų pasakyti, kad Lietuvos žmonės dėl dvasiškumo ir bendruomeniškumo praradimo dar nebuvo pasiruošę laisvei ir užtat jiems buvo lemta ją prarasti. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, valstybėje pradėta masinė monolitinių daugiaaukščių statyba, kas dar labiau paspartino urbanizacijos lygį. Šį kaimo sumenkinimą mes dar vis tebeišgyvename iki šiol, o bendruomeniškumo stoka privedė lietuvius prie aukšto intravertiškumo lygio. Taigi, kaimas nebėra toks aktualus kaip praeity dėl žmonių materialinio požiūrio į mišką ir tradicinių vertybių nepaisymo.