Kas daro žmogų kilnų?

Kilnumas – garbingumo sinonimas, tai priešingybė viskam, kas žema ir įprasta. Šiuolaikiniame pasaulyje dauguma žmonių yra normalūs, ramūs gyventojai, užsiimantys savarankiška, paprasta veikla, tačiau tai nėra laikoma kilnumu. Ši etinė žmogaus savybė priklauso nuo specifinių jo paties poelgių ir motyvų, tad šiame rašinyje aptarsiu, kas konkrečiai tai galėtų būti.

Visų pirma, žmogų kilnų daro jo sumanūs veiksmai, lemiantys jo paties lemtį. Tokiam žmogui svarbiausia yra išpildyti savo asmenines ambicijas, tad jo esminis poelgis yra radikalus. Dažniausiai jis šiuos savo tikslus bando pasiekti įvairiopai, tačiau, norėdamas išlikti kilnus, individas išmaningai viską apmąsto ir suplanuoja, kad nesugaištų laiko dvejojimui. Tokią asmenybę galima išvysti XVI a. pab., renesanso epochos, anglų poeto Viljamo Šekspyro tragedijoje „Hamletas“. Joje dramaturgas vaizduoja Danijos princą Hamletą, kurio pagrindinis siekis – atkeršyti savo dėdei Klaudijui už tai, kad dėl sosto nužudė savo brolį, buvusį karalių (Hamleto tėvą). Tokiu būdu pagrindinis veikėjas bando apginti šeimos garbę ir išlikti kilnus savo tėvo vėlės, tuo pačiu ir savo akivaizdoje. Hamletą, jam nesiėmus jokių veiksmų, Klaudijas būtų pasiuntęs nužudyti, kadangi nuo princo nuolat jaustų nepasitikėjimą ir grėsmę. Dėl to princas, nors ir anksčiau ilgai dvejojęs, sugalvoja strateginį planą – surengti Elsinoro pilyje spektaklį ir per jį demaskuoti Klaudijų, atskleisti jo įvykdytą nusikaltimą prieš visus žmones. Šį kūrinio dalis nemažai atskleidžia apie patį Viljamą Šekspyrą, kuris pabėgo iš savo gimtojo miesto į Londoną ir įsidarbino teatre, kur suprato, kokią įtaka gali turėti meno galia. Kūrinyje princas, įsitikinęs tirono kalte, jo momentaliai pulti neskuba, o laukia tinkamos progos, taip siekdamas savo veiksmus atlikti kuo teisingiau, garbingiau. Panašias aplinkybes galime aptikti ir šiuolaikinėje visuomenėje, kur, pavyzdžiui, žmogus, dirbdamas darbo kolektyve, sumano išsiskirti, viską protingai apgalvoja ir veikia pagal save. Toks individas dažniausiai tampa lyderiu, kurį dauguma pozityviai vertina ir nuo kurio priklauso darbo likimas. Taigi, asmenį padaro kilnų jo įgūdis būti sumaniam ir prasminga veikla jo paties bei kitų žmonių atžvilgiu, kas turi įtakos jo tolesnei gyvenimo raidai.

            Antra, žmogų kilnų padaro savęs galutinis pasiaukojimas, kuris lemia, kaip gyvens kiti žmonės. Tokio individo poelgis yra altruistiškas, kadangi dažniausiai neatsižvelgiama į asmeninius interesus. Šio asmens tikslas – išgelbėti, apginti arba padėti artimiesiems bei aplinkui esantiems žmonėms, draugams, kad jie jaustųsi laimingi ir saugūs. Šis garbingas poelgis kitų žmonių labui ne visąlaik įvyksta sklandžiai, tad vienintelis galimas veiksmas, lemiantis visą siekio esybę, lieka paaukoti savo gyvybę. Tokį kilnumo pavyzdį galime aptikti XIX a. pab. – XX a. pradž., realizmo epochos, lietuvių rašytojas Jonas Biliūnas apsakyme „Laimės žiburys“. Jame novelistas, kuris rašė remdamasis Dekalogu, perteikia vieną krikščionybės motyvą – pasiaukojimą. Jis vaizduoja stebuklingą žiburį, kuris žiba „kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių“, kuriomis parašytas žodžių junginys „Žmonių Laimė“. Kūrinyje toliau minimas žilagalvis senelis, kur, anot jo – asmuo, prisilietęs į žiburį, padarytų visus žmones laimingus, tačiau pats amžiams pavirstų akmeniu, o visus, bandančius įkopti į statų kalną, ant kurio stovi šis žiburys, iš visų pusių baidytų bjauriausios šmėklos, dėl kurių paslydęs individas taip pat pavirstų akmeniu. Nepaisant visų šitų negailestingų pasekmių bei neigiamai į šį žiburį nusiteikusių žmonių raginimų kitiems to nedaryti, visgi atsirado drąsuolių, pasiryžusių pasielgti kilmingai dėl kitų žmonių malonės, bandant įlipti į kalną. Galiausiai tikslas buvo įgyvendintas susiklosčius vienai aplinkybei: susidarius kalnui iš pakankamo kiekio aukų, pavirtusių akmenims, per kurį būrys žmonių pasiekė žiburį. Nuo tos akimirkos visi tapo džiugūs, žmonės kasmet pradėjo iškilmingai švęsti išvadavimo dieną kaip didžiausią šventę, o aukų kalnas buvo pramintas garbės ir laimės vieta. Šią situaciją galime prilyginti realybėje vykusiems 1991 m. sausio 13 d. įvykiams Lietuvoje, kur 14 žmonių neteko savo gyvybės dėl visų Lietuvos gyventojų laisvės siekio, o iki šiol kasmet per šią dieną minima Laisvės gynėjų diena, norint atminti šių žmonių garbingą žūtį. Taigi, asmenį padaro kilnų narsus ryžtas aukotis dėl kitų žmonių ilgalaikės sėkmės.

            Taigi, kilnumu yra laikoma tai, kai žmogus užsiima lemtinga veikla, kuri neretai reikalauja savosios gyvasties netekties. Žmogus turi turėti valios bei drąsos, neretai turi ir lyderiauti, kad individas savaime pasijaustų gerbiamas, kilnus.