Ką viešiname, o ką pasiliekame sau?

Viešinimas – kokios nors informacijos ar idėjų, turinio ar veiksmų paskelbimas, parodymas, kas tampa visuomenei žinoma, jos kontrolei prieinama. Priešingybė asmeniškumų atskleidimui yra privatumas – ko nors slaptumas, atskirumas, izoliuotumas nuo aplinkos. Šių dienų moderniajame pasaulyje kartais sunku pajausti, kuriomis slaptybėmis galima be susirūpinimo dalintis su kitais, o kurias verčiau pasilaikyti sau. Taip yra todėl, kad žmogus – sociali būtybė, kuriam viešumas iš esmės yra viena iš pagrindinių saviraiškos būdų. Šios viešumo ir privatumo dilemos klausimas priklauso nuo individo konkrečių minčių ir ketinimų, kuriems būdingos atitinkamos palankios priežastys rinktis arbą vieną, arba kitą variantą. Remdamasis laiko patikrintais literatūros ir gyvenimo pavyzdžiais, šį klausimą pabandysiu paanalizuoti detaliau.             Žmogus, turintis ambicijų, nukreiptų žmonių gerovės labui, renkasi paviešinti savąsias vertybes. Gėris – daugumai žmonių viena iš pagrindinių moralinių nuostatų. Tačiau labiau garbės vertas laikomas altruizmas – siekis geruoju paveikti kitus. Aktyvūs veiksmai tokių tikslų link sudaro sąlygas individui natūraliai paviešinti savo asmenybę, kad pakiltų savigarba ar savimeilė. XX a. pradžioje gyvenusios žymiosios lietuvių rašytojos, neoromantikės Šatrijos Raganos, dar kitaip žinomos kaip Marijos Pečkauskaitės, apysakos „Sename dvare“ veikėja mamatė – geras pavyzdys. Mamatė, vardu Marija, įkvėpė savus vaikus Irusią ir jos brolį patriotiškumo, dvare nuolat vykdavo inteligentų susibūrimai, girdėdavosi muzika ir skaitomos eilės. Dukrai Irusiai, pagrindinei kūrinio veikėjai, įkvėpė meilę gamtai, kadangi pati mamatė – neoromantinės sielos. Taip pat mamatė, būdama dvaro ponia, puoselėjo gimtąją kalbą, rūpinosi kultūros ir meno klestėjimu, tautinės dvasios išlaikymu. Pats kūrinys – autobiografinio pobūdžio, rašytoja primena kūrinio mamatę ir Irusią: autorė jaunystę praleido tėvų nuomotame Užvenčio dvare, ji vertino visapusišką išsilavinimą, buvo pedagogė, aktyvi kultūros veikėja, Povilo Višinskio įkvėpta išmoko žemaičių kalbą, vertino tautiškumą ir lietuvių kalbą. „Sename dvare“ mamatės iniciatyva dvare buvo vertinama pagalba kitiems, todėl ten visuomet žmonės galėjo sulaukti pagalbos. Taip mamatė aktyviai kūrė visuotinį gėrį. Šiais laikais mes matome panašų reiškinį, kaip, pavyzdžiui, mokyklose dirbantys mokytojai stengiasi palaikyti bendrą ir geranorišką ryšį su mokiniais, bandant juos apmokyti esminių gyvenimo dalykų ir taip juos, kaip žmones, patobulinti. Tokio tipo pagalba yra laikoma altruistiška, kas savaime yra gera. Taigi, žmogus viešina savo vertybes ir tikslus, kuriais ketinama sukurti gėrį visuomenėje.             Žmogus, turintis savyje vidinių išgyvenimų ir jausmų, jų niekam neištaria, nusprendžia tai pasilikti sau. Viena iš pagrindinių priežasčių, paaiškinančių individo polinkį šiuo atveju išlikti uždaram, yra saugumas. Daugelis žmonių turi prigimtį nenorėti būti įskaudintam, tad atsiranda tendencija tokių asmeninių vidinių dalykų kitiems neatskleisti. Mes paprasčiausiai jaučiamės saugiau ir jaukiau, kai asmeniškumus, susijusius su mūsų esybe, nuslėpiame nuo kitų. Kalbant apie mus, lietuvius, mes visi taip pat esame gerokai uždari vienas nuo kito. Tai yra vienas nacionalinių lietuvio bruožų, nes atsižvelgę į lietuvių literatūrą išvystame lietuvio polinkį susivaldyti, neatsiverti, pasinerti į savus apmąstymus ir jais nesidalinant su kitais. Tai mes galime pamatyti garsaus lietuvių moderniosios kultūros veikėjo, neoromantizmo atstovo Juozo Tumo-Vaižganto, gyvenusio XIX a. pab. – XX a. pr., apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Kūrinio veiksmo laikotarpis – pre ir post baudžiava, kadangi pats rašytojas gimė valstiečių šeimoje, jam buvo gerai žinomos tų metų aktualijos. Pagrindinis kūrinio veikėjas Mykolas Šiukšta, geriau žinomas pravardžiuojama mažybine forma „Mykoliuku“, viešai neišreiškia savo meilės Severjai Paukštaičiai, užuot jis užsidaro savyje, nusileisdamas aukštesnį statusą turinčiam Rapolui Geišei, kuriam Severja ir atitenka. Mykoliukas neparodo ir jokio nepasitenkinimo brolio šeima, nevertinančia jo būties, asmenybės. Jis pasirenka išlikti nuolankiam, neviešinti savų išgyvenimų kitiems, ištverti skaudulius per darbą, muziką ir gamtą. Šiomis dienomis taip pat galime aptikti žmonių, kurie, pavyzdžiui, lengvai pažeidžiami manipuliacijos, kadangi jaučiasi nepajėgę atsikirsti ar apsiginti viešai išsakę tai, ką jaučia. Taigi, žmogus pasilieka sau vidinius išgyvenimus, kuriuos nusprendžia išsianalizuoti ir išspręsti savarankiškai, ir išvengia galimų komplikacijų, kurias išprovokuotų paviešinimas.             Viską apibendrinęs galiu teigti, kad žmogus, trokštantis savirealizacijos, viešai atskleidžia individualias vertybes, kai aktyviai siekia savų, bet kartu ir visuomenei naudingų, tikslų. Kita vertus, žmogus, kuriam svarbus saugumo poreikis, pasilaiko sau vidinius išgyvenimus. Viešinimo ir pasilikimo sau dilemą kiekvienas žmogus sprendžia individualiai, savarankiškai, vadovaudamasis savo protu. Abu variantai turi savo pranašumų ir trūkumų, tad žmogus atsižvelgia į savo situaciją ir žiūri, kuris variantas jam bus kuo naudingesnis.