Johanas Volfgangas Gėtė

JOHANAS VOLFGANGAS GĖTĖ 

Vokiečių literatūros klasikas,( intelektualas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas. )

viena iškiliausių Apšvietos asmenybių. 

BIOGRAFIJA

Vokietis

1749 metais gimė Frankfurte prie Maino, pasiturinčioje šeimoje.

Tėvas buvo advokatas. Motina mėgo ir mokėjo pasakoti istorijas.

Mirė 1832 metais Veimare.

Jau paauglystėje mokėjo 6 kalbas ir piešė Fausto eskizus. Mėgo skaityti knygas. 

Kodėl literatūros klasikas?

Literatūros klasikas yra rašytojas, kurio Jo kūriniai turi išliekamąją vertę yra laikomi pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu skaitytojams ir rašytojams.

KŪRINIAI

Parašė pasaulio įvertintus kūrinius:

Romaną “Jaunojo Verterio kančios”, kuris buvo paremtas Gėtės nesėkmingais santykiais su jo kolegos sužadėtine. 

Romanas turėjo tokį didžiulį poveikį to laikotarpio jauniems vyrams, kad šie sekdami pagr. veikėjo Verterio pėdsakais nusižudydavo. Jo nusižudymas atskleidžia romantiškos meilės susidūrimo su tikrove problematiką. Tikrovėje romantiška meilė neišgyvena, nes reikia spręsti buities problemas.

Filosofinę poemą “Faustas”

(Yra parašęs ir daugiau kūrinių).

Kodėl apšvietos epochos rašytojas? Istorinis kontekstas

Apšvieta – kultūros epocha po Baroko, išaukštinusi savarankišką žmogaus protą, siekė šviesti ir tobulinti pasaulį. 

Politikoje vyravo idėja, kad valdžia turi tarnauti žmonėm. 

Naikinama katalikų bažnyčios įtaka.

XVIII šimtmetį įprasta vadinti filosofų amžiumi, nes šiuo metu didžiausią įtaką visuomenėje turėjo nepriklausomi intelektualai.

O Gėtė buvo: 

filosofas pritaikantis savo idėjas. (Apšvietos epochos bruožas)

Nors Verterio kančiose jis paneigia ir pabrėžia per didelio  jausmiškumo problematiką prisijungia prie tokia poziciją palaikančio “Audros ir veržimosi”  sąjudžio. (18 a. 6–8 dešimtmečio vokiečių dvasinis ir literatūrinis sąjūdis, kuris priešinosi griežtoms normoms).

Kodėl viena iškiliausių asmenybių?

Gėtė buvo intelektualas, kuris nebuvo paprastas svajotojas teoretikas. Jis pasirūpino, kad jo teorinės idėjos būtų įgyvendintos. 

Veimaro hercogas Karlas Augustas jį pakvietė dirbti valstybės tarnautoju (buvo ministras ir hercogo Augusto patarėjas).

Užimdamas valstybės tarnautojo pareigas :

• Veimare įsteigia teatrą, kuriam ir vadovavo. Gėtė siekė, kad teatras būtų aukšto lygio meninės išraiškos vieta ir kad tai būtų vieta žmonėms integruotis į visuomenę. 
• Veimare inicijuoja sodų erdves.

Taip pat, Gėtė domėjosi ir mokslu. 

• Turėjo vieną didžiausių mineralų kolekcijų Europoje.
• Išleidžia mokslinį veikalą apie spalvų teoriją. (Šopenhaueris rėmėsi jo knyga kurdamas savo teoriją)
• Tyrė augalų ir vabzdžių metamorfozę.

“Faustas” 

Faustas yra Gėtės gyvenimo patirties kūrinys. Tragedija.

Gėtės ir Fausto gyvenimas turi panašumų. Abu mokslo žmonės, tačiau Gėtė suvokė praktikos reikšmę ir stengėsi pritaikyti teoriją kuo anksčiau, dėl to jo domėjimosi dalykų spektras buvo labai platus: nuo literatūros iki mokslo šakų tokių kaip chemija, šviesos mokslas. Tuo tarpu Faustas tik pasenęs supranta koks bevertis yra mokslas jei tai tėra tik teorija.

Veiksmas prasideda danguje kur Dievas su Mefistofeliu eina lažybų:

Dievas mano, kad žmogus vis tiek yra linkęs ieškoti ir augti nors ir klysta, tuo tarpu Mefistofelis žmones temato kaip apgailėtinus padarus, kurie dėl savo paties susikurtų problemų įklimpsta dar didesnėse problemose.

Dievas sutinka eiti lažybų su Mefistofeliu, kas valdys Fausto sielą jam mirštant tam ir atiteks pastarojo siela.

Pagrindinis veikėjas Faustas yra išsilavinęs daug teorijos per savo gyvenimą prikaupęs intelektualas. Tačiau, Faustas nėra nieko pritaikęs kad galėtų patvirtinti teoriją. 

Mefistofelis jam pasiūlo sandorį, suteikti jam nežemišką galią įgyvendinti savo troškimus ir pasijusti akimirką gerai.  Jei Faustas prašys, kad sustotu akimirka žavi.

Tai Mefistofelis gaus jo sielą.  Faustas šį sandorį pasirašo krauju.

Faustas atjaunėja, užmezga aistros ir troškimų varomus santykius, tačiau jie pražudo Margaritos motiną, jos brolį, Fausto ir Margaritos vaiką. Galų gale dievas nusidėjusiai Margaritai suteikia išganymą, nes ši labai stipriai ir dorai atgailavo. 

Ir Faustas kaip ir lieka vartotoju kuris nieko naudingo nesukuria.

Valpurgijos naktyje su raganomis džiaugtis Faustas negalėjo, nes prieš jo akis iškyla blankus Margaritos paveikslas, atbunda sąžinė, ir jis reikalauja, kad Mefistofelis vestų pas Margaritą ir išvaduotų ją iš kalėjimo. Kai pamato Margaritą kalėjime sukaustytą, mirštančio brolio prakeiktą, savo kūdikį nužudžiusią, Faustas pajunta skausmą. Jis nori ją išgelbėti. Bet Margarita, pamačiusi Mefistofelį, atstumia Faustą ir, šaukdama Dievą, miršta, „Ji išgelbėta!”,- aidi iš aukštybių – Faustas su Mefistofeliu dingsta.

TEMOS SU KURIOM GALIMA SIETI RAŠINYJE

Dvilypė asmenybė. (Faustiškoji ir Mefistofeliškoji)

Ar nuodėmė gali būti išpirkta. (Margaritai stipriai atgailaujant išperkama nuodėmė.)

KOKIAIS KŪRINIAIS GALIMA PAPILDYTI

Faustas trokšta patirties, aistringų santykių, tai jam iš dalies pavyksta įgyvendinti sužavint jaunąją tyrąją mergelę Margaritą, tačiau jų santykiams neįmanoma tęstis, nes iš tikrųjų Faustas nori patenkinti savo poreikius meilės reikaluose. Tuo tarpu tikri santykiai turi būti grindžiami tiesa.

(Šioje situacijoje galima prilyginti Katiliškio “Miškais ateina ruduo”, nes Tilius pasirenka tenkinti Monikos ir savo aistrą, kuri sudegina Tiliaus meilę, tuo tarpu aistringi be meilės santykiai nieko naudingo nesukuria, nes yra orientuoti į asmeninius poreikius).

Kalbant apie dvilypę asmenybę, tiktų Vinco Krėvės – Mickevičiaus “Skirgaila”, kur yra kalbama apie valstybės vadovą Skirgailą, kuriam tenka patirti dviprasmybę valstybės valdymo klausimais ir asmeniniame gyvenime. Pavyzdžiui, Skirgaila nepalaiko krikšto tačiau turi krikštytis, dėl valstybės saugumo. Skirgaila sakosi norįs panaikinti visa, kas yra pikta, o pats keršija , smurtauja, – per prievartą veda Oną Duonutę, gyvą palaidoja Kelerį.