Tėvynės vaizdinys literatūroje

           Tėvynė – tai ne tik gimtoji žemė, namai, kuriuose augome, bet ir lietuviškas žodis, kuris skleidžia šilumą, meilę, kuris žadina vidinį patriotą. XIX a. lietuvių poetas Maironis (tikrasis vardas – Jonas Mačiulis) individualiojoje lyrikoje atskleidžia tėvynės grožį, ugdo jos žmones svarbą mylėti ir ginti savo gimtąjį kraštą. Eilėraštyje „Oi neverk, matušėle!“ regime didingą ir garbingą tėvynės vaizdinį. Jame perteikiamas istorinis laikas: Viduramžiai (kova su kryžiuočiais). Maironis teigia, kad asmenys, žuvę už gimtinę, jos laisvę, yra palaiminti Dievo. Poetui ypač reikšminga Lietuvos istorinė praeitis, todėl lietuvių kovą su kryžiuočiais galime pamatyti ir eilėraštyje „Milžinų kapai“. Dėl lietuvių ryžto ginti tėvynę Maironis juos pavadina iškilmingu žodžiu – Milžinais. Šį panaudotą terminą galime prilyginti žodžiui „Didvyriai“ arba „Herojai“, kadangi poetas išryškina šios didingos šalies žmones, juos laiko kilnius ir garbingus. Tokiu būdu jis taip pat paskatina ateinančias kartas ginti gimtąjį kraštą, nes kitu atveju tėvynės netektis būtų nepataisoma didžiulė tragedija. Be to, Maironio kūryboje galime pastebėti didingo Lietuvos kraštovaizdžio aprašymo. Eilėraštyje „Trakų pilis“ aprašomas istorinis ir kultūrinis Lietuvos centras Trakai ir šio miesto pilis, turinti itin didelę vertę, kur apie šią tvirtovę, Lietuvos gamtą, lietuvių tautą ir jų pasiektą pergalę Maironis kalba su pasididžiavimu. Taigi, akivaizdu, kad Maironis, kilęs iš valstiečių šeimos, atgaivino žmonių tautinę savimonę išreikšdamas savo nuoširdžią meilę Lietuvai ir ją ginantiems žmonėms.