Vinco Krėvės-Mickevičiaus istorinės dramos „Skirgaila“ ir Viljamo Šekspyro tragedijos „Hamletas“ palyginimas

Vinco Krėvės-Mickevičiaus istorinė drama „Skirgaila“ ir Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas“ – savitų filosofinių atspindžių kupini kūriniai, besiskiriantys tiek savo struktūromis, tiek siužetu, bet tai netrukdo rasti bendrų požymių pagrindinių veikėjų charakteristikose. Lyginant Skirgailą su Hamletu, galima pastebėti tai, jog abu veikėjus sieja keršto siekis bei galimybė disponuoti aukščiausia valdžia: Hamletas pakurstytas tėvo šmėklos ima vykdyti apgalvotą ir kruopščiai ruoštą planą, norėdamas atkeršyti Klaudijui. Tuo tarpu Skirgaila keršyti ima impulsyviai, sieloj pabudusių priešiškų jausmų ir pavydo Keleriui vedamas, jis naudojasi savo beribia galia ir pasitaikius progai liepia pavaldiniams užkasti riterį gyvą. Abu kūriniai pasižymi pagrindinių veikėjų vidiniais konfliktais. Lietuvos valdovo vidinio dramatizmo šaltinis yra proto ir jausmų konfliktas, o Danų princo vyrauja nuolatinė valdžios ir dvasingumo priešprieša. Nelaimingos meilės motyvas taip pat yra dar vienas bendras istorinės dramos ir tragedijos bruožas. Princas Hamletas įsimyli gražuolę Ofeliją, bet jų jausmams trukdo jos tėvas Polonijus ir brolis Laertas. Skirgailos atveju viskas kiek paprasčiau: valdovo jausmai Onai Duonutei buvo vienpusiai, o dramos pabaigoje visiškai išblėso. Skirgaila jau buvo iškėlęs durklą virš Onos, kurią išgelbėjo Daugaila. Jo ištarti žodžiai pakatino Skirgailą nuleisti durklą. Daugaila, kaip ir Polonijus „Hamlete“, tėviškas ir rūpestingas, jis ištikimas Skirgailos pavaldinys. Tiek Daugailai, tiek Polonijui netrūksta patrauklių žmogiškų bruožų: išmintingumo, nuoširdumo, tikėjimo ir pagarbos. Polonijaus sūnus Laertas, labai panašus į Vinco Krėvės dramoje vaizduojamus vokiečių ordino riterius, jis irgi yra geras ir kilnus karys. Kaip Keleris „Skirgailoje“ dega šiltais jausmais Onai, taip Laertas – Ofelijai. Tiesa, tai kitokia meilė – tarp sesers ir brolio. Laertas nori apsaugoti seserį nuo Hamleto, o Keleris stengiasi išvaduoti Lygos kunigaikštytę. Tragizmas – tai dar vienas bendras šių garsių kūrinių bruožas. Dramos „Skirgaila“ pabaigoje miršta Keleris, tiesa, įveikęs Lietuvos valdovą moralinėje kovoje, o „Hamlete“ nuo Danų princo špagos fektavimosi dvikovoje žūsta Laertas. Vienas iš palyginimo aspektų galėtų būti aplinka. Ir „Hamlete“, ir „Skirgailoje“  veiksmas dažniausiai vyksta apribotoje erdvėje. Autoriai gyvenamąsias patalpas įprasmina kaip kalėjimus: Hamletui jo dvaras – dvasinis kalėjimas, o Skirgaila savo pilyje prievarta įkalina Lydos kunigaikštytę ir apriboja Lenkijos dvasininkų laisves, pats savo pilyje įsijausdamas į absoliutinio monarcho rolę. Nors istorinė drama ir tragikomedija yra skirtingų autorių, skirtingais laikmačiais parašytos, jose galima įžvelgti nemažai bendrų bruožų, (tiek veikėjų charakteriuose, tiek veiksmo erdvėse) apjungiančių abu šiuos kūrinius.